„Tilde“ ir buvusio ministro pokalbis: kas politikos ir viešojo valdymo užkulisiuose lemia, kad DI integruojame lėtai?  

„Daugiausiai prametęs metimų yra LeBronas Džeimsas. Bet jis ir daugiausiai pelnęs taškų krepšininkas. Tad, jei nemesime, niekada ir nepataikysime. Taip turime elgtis ir su DI: bandyti ir nebijoti klysti. O šiandien bent valstybiniame sektoriuje klysti bijoma, egzistuoja ydinga vadybinė sistema, kuri nemotyvuoja darbuotojų stengtis daryti daugiau, tik mojuoja vėzdu, jei kažkas nepavyksta. Dėl to ir DI adaptacija vyksta gana lėtai,“ – paklaustas apie DI pritaikymo Lietuvos valstybiniame sektoriuje situaciją sako Vytautas Šilinskas, buvęs Socialinės apsaugos ir darbo ministras bei DI entuziastas.  

Apie tai, kodėl nesame ES skaitmeninės transformacijos pirmūnai, kur slypi didžiausios valstybinio sektoriaus ydos ir kaip apie DI kalbama ES politikos užkulisiuose, su juo kalbėjosi Giedrius Karauskas, kalbos technologijų bendrovės „Tilde“ technologijų skyriaus vadovas.  

GIEDRIUS KARAUSKAS, „Tilde“: Remiantis „Government AI Readiness Index 2024“duomenimis, Lietuva užima 35-ąją vietą iš 188 šalių pagal pasirengimą integruoti dirbtinį intelektą (DI) į viešųjų paslaugų teikimą. Ir nors matome proveržį, vis dar nesame pirmūnai. Kaip manai, kodėl, kas trukdo? 

VYTAUTAS ŠILINSKAS: Valstybiniame sektoriuje pagrindinė problema yra sena ir darbuotojų nemotyvuojanti vadyba. Kai atgavus nepriklausomybę verslas greitai persitvarkė ir pradėjo veikti vakarietiška kultūra, nes kitaip būtų tiesiog neišgyvenęs, valstybinio sektoriaus vadybos principai išliko tie patys. O jie yra labai paprasti: versle rizikuoti ir bandyti naujoves nėra baisu, nes jei pasiseks, būsi įvertintas bonusu, jei ne, nieko nebus. Žmonės nebijo klysti. Valstybinėse institucijose žmonės bijo klysti, nes vadyba yra paremta vykdymo, kontrolės ir atsakomybės principais, kur atsakomybė reiškia atsakymą už padarytas klaidas. Už gerus darbus niekas nemotyvuoja, neskatina, o už klaidas baudžia. O kai yra tik negatyvios paskatos, bausmės, žmonės visada renkasi eiti saugiausiu keliu. Ir čia nėra Lietuvos yda, tai matosi ir kitose valstybėse. Viešasis sektorius renkasi jau patikrintas, kitur veikiančias priemones. Per savo kadenciją stengiausi tai keisti, kurti saugumo jausmą žmonės, kad jie žinotų, kad už klaidas nebus baudžiami, o už darymą daugiau bus įvertinti. O inovacijoms saugių kelių rinkimasis yra visiškas blokas: inovacija savaime reiškia riziką, o valstybiniame sektoriuje motyvacijos prisiimti riziką nėra, yra tik baimė suklysti. Tad norint rimtai skaitmeniškai transformuotis, turime iš esmės keisti valstybinio sektoriaus vadybos modelį ir kultūrą, skatinti žmones daryti daugiau ir už tai motyvuoti, o ne gąsdinti, kad suklydus bus bausmės ir mojavimas vėzdu.  

GIEDRIUS: Daug kas vis dar baiminasi, kad DI naikins darbo vietas. Pavyzdžiui, ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) prognozuoja, kad dėl DI ir susijusių technologijų proveržio gali būti paveikta iki 25 % pasaulinės darbo rinkos. Kokia tavo nuomonė šiuo klausimu? Ką girdėdavai iš valstybinių institucijų darbuotojų, vadovų? 

VYTAUTAS: Na, visų pirma, siekiant greičiau diegti inovacijas ir kurti įrankius reikėtų komunikuoti, kad tai ne sprendimas žmonėms pakeisti, o priemonė jiems padėti. Jei vadovas sako, kad diegsim DI ir dėl to atleisim pusę komandos, palaikymo jis niekada negaus, bet jei sakys, kad diegsim DI ir tai perpus sumažins monotoniško neįdomaus darbo dalį ir dėl to alga nesikeis, gaus beprotišką palaikymą. Antra, apskritai nereikia bijoti, kad mažės tam tikrų darbų. Prisiminkim neseną Lietuvos istoriją, nepriklausomybę atkūrė,me su virš 20 proc. žmonių, dirbančių žemės ūkyje. Dabar ten dirba apie 5 proc. Tai kiek neliko darbo vietų žemės ūkyje? Labai daug, bet tai nėra blogai ir jų niekas nepasigenda. Atvirkščiai – tai progresas. Šiandien tie žmonės dirba kitus, lengvesnius ir malonesnius darbus. Tad tokių darbų mažėjimas yra tik siekiamybė, o pasitempti dar tikrai turime kur, pavyzdžiui, JAV žemės ūkyje dirba vos 1 proc., Prancūzijoje – 2-3 proc. Šiandien didžiausias darbdavys yra pramonės sektorius, o ten tikrai turime kur tobulėti didindami efektyvumą ir našumą, ką puikiai galima daryti diegiant DI, automatizacijos sprendimus. Juk taip futuristiškai kalbant, jei mažės užduočių, bet pagaminsim tiek pat ar daugiau, tai tiesiog dirbsim mažiau. Daugiau laiko galėsime skirti daugiau, sau, šeimai ir draugams. To turime aktyviai siekti.

GIEDRIUS: O koks požiūris į šį klausimą apie darbo vietų nykimą dėl DI yra Europoje? Ten tų baimių irgi yra?  

VYTAUTAS: Prieš trejus metus ES vadovų taryboje beveik visi socialinės apsaugos ir darbo ministrai diskutuodami apie DI kalbėjo tik apie rizikas, o ne galimybės. Sklandė mintys, kad DI turi būti teisingas visiems, DI negali leisti žmonėms prarasti darbų, negalime rizikuoti. Tad tuomet aš jiems bandžiau kalbėti jų sąvokomis ir sakiau, kad jei mes rizikuosime, jei DI neintegruosime, o ne atvirkščiai, atsiliksime ir apskritai tų darbų nebeliks ir kitais jie pakeisti nebus. Juk pavyzdžiui jei nediegsime DI ir nedidinsime našumo automatizacijos sprendimais, automobilių pramonės Europoje neliks – ją greitai nukonkuruos kinai, kurie sugebės greičiau, pigiau ir našiau gaminti savo automobilius. Jei mes neinovuosime, jie inovuos. Bet situacija pasikeitė. Kitame tokiame susitikime, pernai, mintys sklandė jau visai kitokios, ministrai jau kalbėjo, kad reikia inovuoti, kad turime padėti verslui greičiau transformuotis. Tad vos per vieną kadenciją, ketverius metus, kalbos nuo to, kad neskubėkime, pasikeitė į tai, kad reikia daryti ir daryti greitai. Tai taip stipriai nesimato viešumoje, bet privačiuose pokalbiuose tarp politikų DI adaptacija našumui didinti yra labai svarbi tema.  

GIEDRIUS: Labai daug diskusijų susilaukia ir ES AI aktas, kalbama, kad būtent jis mažins mūsų galimybes greitai integruoti ir pilnai išnaudoti DI galimybes Lietuvos kaip valstybės našumui didinti, progresui. Ypač tai matosi lyginant Europą su JAV, kur verslui leidžiama daug daugiau eksperimentuoti su inovacijomis. Ką manai apie šį reguliavimą?  

VYTAUTAS: Na, yra anekdotas, kuris yra labiau tiesa, nei pokštas: kol JAV inovuoja, Europa reguliuoja. Tai ši bėda egzistuoja, ji dar labiau pagilėjo, kai iš ES išėjo Jungtinė Karalystė, kuri buvo tam tikra atsvara, visada pasisakė už mažesnį reguliavimą. ES ir JAV susiduria dvi labai skirtingos teisinės tradicijos: anglosaksiška ir mūsų, vokiškoji. JAV pirma daro ir paskui taiso, o mes pirma reguliuojam, žiūrim, kaip daryti saugiai ir tik tada darom. Tad kelias diegti inovacijas JAV yra daug paprastesnis, mažiau apsunkintas. Mes duodame teisininkams vertinti, kaip naudoti ir kurti inovacijas, ir nors pats esu teisininkas, žinau, kad jie tai daro iki galo nesuprasdami pačių technologijų. Ir Lietuvoje, ir Europoje teisininkams suteikiama per didelė galia: jei teisininkas pasakė, tai čia šventas dalykas. Bet taip nėra, sprendžia verslas, sprendžia visuomenė, politikai, kurie yra tame kontekste, išmano ne tik dokumentus, teisės nuostatas, bet ir kontekstą. Negana to, viešojo sektoriaus teisininkai turi poziciją, kad jei neparašyta, reiškia, draudžiama. Privačiam sektoriuje turime visiškai priešingą taisyklę: jei neparašyta, reiškia leidžiama. Esu ne kartą viešojo sektoriaus teisininkams aiškinęs šį skirtumą, bet būtent dėl jo susikalbėti sunku ir procesai nejuda į priekį taip greitai, kaip galėtų. 

GIEDRIUS: Pakalbėkime apie duomenis, visgi jie yra pagrindas DI diegimui. Pasaulyje jau šnekama, kad duomenys išseko, bet man atrodo, kad Lietuvoje mes jų dar tikrai turime, tik padėtų ne ten, kur reikia. Nors duomenų atvėrimas vyksta, bet lėtai ir ne visada taip, kad juos būtų galima „pasikinkyti“ DI sprendimams kurti. Kaip manai, ar realu Lietuvoje turėti bent 90 proc. atvirų duomenų, kurie skatintų kurti DI sprendimus ir efektyvinti verslo, ir valstybinių organizacijų veiklą? 

VYTAUTAS: Realu, bet klausimas, kaip greitai. Egzistuoja nemažai vidinio pasipriešinimo, yra daug nepagrįstos baimės dėl BDAR, pats su tuo savo kadencijos metu daug kovojau. Čia vėl atsiremiame į ta viešojo sektoriaus vadybos ydą: žmonės neskatinami daryti daugiau ir bijo suklysti. Bijo BDAR, todėl vos pamatę kažką apie duomenis iškart sustoja, nes tai gali lemti klaidas ir griežtą atsakomybę. Bet tai keičiasi po truputį ir turime labai gerų pavyzdžių: Valstybinė duomenų agentūra pati bando įtikinti kitas institucijas perduoti duomenis į mūsų vadinamuosius duomenų ežerus, turi labai stiprių analitikų, patys siūlo pagalbą, kas yra nauja viešajame sektoriuje. Aišku, vis dar susiduria ir su nusistovėjusiu noru rinktis saugesnį kelią, teisininkų vėzdu, kuris neleidžia duomenų naudoti praktiškai, bet per šią kadenciją proveržis buvo padarytas labai didelis. Tikiu, kad bus to tęstinumas, nes egzistuoja stipri lyderystė, gera organizacinė kultūra.  

GIEDRIUS: Valstybinė duomenų agentūra tikrai dirba puikiai, turi stiprų technologinį pagrindą, kuris leidžia greičiau, efektyviau ir pigiau plėtoti ir naujus sprendimus, kai ant vienų paslaugų statomos kitos. Kokių dar gerų pavyzdžių turim, gal yra kažkas, ko nepastebim? 

VYTAUTAS: Man didelį įspūdį yra palikęs Užimtumo tarnybos sprendimas, kur DI naudojamas žmonių įsidarbinimo galimybėms įvertinti. DI rūšiuoja klientus pagal tai, kuriems reikia daugiau specialistų dėmesio, kuriems jo beveik nereikia, nes jie turi aukštą kvalifikaciją. Taip sumažinamas specialistų krūvis. O jis šiaip labai didelis, vienam specialistui tenka keli šimtai darbo ieškančiųjų. Geras ir Darbo inspekcijos pavyzdys: jie automatizuotai renka duomenis iš viešų šaltinių analizuodami galimą nelegalų darbą, vertina riziką. Na, ir aišku tie patys pokalbių robotai, kuriuos diegiasi vis daugiau su klientais tiesiogiai dirbančių valstybinių institucijų: čia DI padeda efektyviau aptarnauti didesnį kiekį klientų ir rezultatai tikrai yra labai geri. Leidžia žmonėms gauti konsultaciją jiems patogiu metu, pvz., kad ir po darbo valandų ar savaitgaliais, o ne tada, kai dirba konsultantas.